Dainiaus webaz – elektronika ir ne tik ! » HT12E – HT12D bandymų plokštė

HT12E – HT12D bandymų plokštė – nuotolinio valdymo pradžia 2021.11.17 at 15:01

Čia toks senesnis projektukas, bet lyg nerašiau tai štai.

Iš tikrųjų dabar jau yra daug visokių gatavų moduliukų, kurie iš karto moka belaidžiu ryšiu valdyti nuotolinę relytę ar kokį kitą prietaisiuką, netgi gražus pultelis jau įeina į komplektą. Bet mano tikslas – turėti specifinį ir tik tai paskirčiai dedikuotą prietaisą, o tam gatavi moduliukai netinka, nebent juos ardyti, panaudoti jų schemas su čingliš datašytais ir bandyti kapstytis… Todėl pasirinkau kiek lengvesnį kelią – senas geras Holtek’o HT serijos mikroschemas, enkoderius, kurie formuoja perduodamą signalą. Jį po to reikia dar paversti RF signalu, o kitoje pusėje RF pagauti ir perduoti HT mikroschemai, kuri jį dekoduos. Su tais HT12x ten yra toks niuansas, kad reikia išorinio rezistoriaus dažniui nustatyti. Ta vieta man truputį neaiški, todėl sugalvojau sukurti maketinę plokštę, kurios pagalba galima išbandyti visus variantus, tuo pačiu pasitikrinant perdavimą, matuojant signalo formas (galbūt siunčiantį HT pakeisti valdikliu, formuojančiu tą signalą).

Kaip enkoderį pasirinkau HT12E – maitinimas nuo 2,4V iki 12V, nedidelis apetitas kei nesiunčia duomenų (0,1 µA prie 5V), adresuojamas. Išvadų reikšmės:

Plačiau apie išvadų reikšmes pakalbėsim kai aiškinsimės schemą.

Taigi, tikslas yra valdyti 4 atskirus arba 2 atskirus kanalus po 2 nesusietus prietaisus, tarkim lemputes. Tam reikėtų vieno enkoderio išsiuntimui ir 4 dekoderių signalo priėmimui. Pagal nustatytus adresus galima būtų atskirai valdyti visus keturis imtuvus. Bet naudojant HT12E enkoderį reiktų sugalvoti, kaip keisti adresus prieš siunčiant duomenis, todėl reikės bandyti nenaudoti pačio HT12E, bet naudoti jo siuntimo protokolą. Tada siunčiantis mikroprocesorius galėtų nesudėtingai formuoti duomenų paketą kuriame jau bus reikalingi adresai. Pradeda maketinės plokštės kūrimą. Tik pupt ir štai jau schema yra (didinasi):

Kaip visada, analizuoti pradedame iš kairės į dešinę. J1 – maitinimo lizdas. Galima naudoti, o galima ir nenaudoti, nes yra JP2 jungtis, į kurią irgi galima paduoti maitinimą. JP1 ir JP4 skirti pasiimti maitinimą papildomai įrangai, priklausomai nuo bandymo (valdikliui, RF įrangai ir t.t.). Toliau IC1 – enkoderis HT12E. Išvadai su Ax skirti adresavimui, koks bus nustatytas čia, toks pat turi būti ir dekoderyje. Išvadai turi vidinius pritempimus prie teigiamo maitinimo poliaus (pull-up), taigi išorėje jie jungiami prie minuso. Paprastam adresavimo pasirinkimui dedam mažų jungikliukų bloką. Sujungtu JP3 trumpikliu gaunamas „Transmission Enable”, leidimas siųsti duomenis. Tarp OSC1 ir OSC2 išvadų jungiamas reikiamo nominalo rezistorius, bet bandymo tikslais rezistoriaus nelituosiu, vietoje jo bus naudojamas precizinis dviejų kontaktų lizdas JP5. Ten bus galima lengvai dėti įvairius rezistorius bandymui. Ir belieka AD11, AD10, AD9 ir AD8. Šiuos išvadus naudojam kaip signalo perdavimo įėjimus, prikabinant prie jų po mygtuką, sujungiantį su minusu. Elektrinių parametrų lentelė iš datašyto:

Kol kas viskas paprasta, tuo labiau, kad panaudota standartinė schema iš aprašymo:

Čia reikia žinoti, kad siuntimas vyksta visą laiką, kol TE yra žemame lygyje, bet man to ir reikia. Ir dar trumpai apie R_osc. Jo parinkimas yra susijęs su dekoderio osciliatoriaus dažniu, todėl formulė yra tokia:

f_{(OSC dekoderio)} ≈50 × f_{(OSC enkoderio HT12E)}

O tada grafikas rezistoriaus nominalui:

Vėliau pabandysim pamatuoti ir parodyti, kad teorija atitinka praktiką.

Ok, važiuojam toliau. O toliau – JP6. Šito trijų kontaktų trumpiklio paskirtis – atjungti arba sujungti perduodamą signalą naudojant 2 ir 3 kontaktus, o 1 kontaktas paliekamas oscilografo arba kokios kitos įrangos pajungimui. Štai ir dekoderis HT12D.

Čia irgi viskas paprasta, Ax skirti adresavimui, jis, natūralu, turi būti toks, kaip ir enkoderyje, taip pat jungiklių pagalba prijungiami prie minuso adreso nustatymui, išvadas taip pat gali būti laisvas ir jam nereikia išorinio patempimo link maitinimo pliuso. OSC1 ir OSC2 irgi skirti rezistoriui, o DIN reiškia „Data IN”, duomenų įėjimas. Makete jis bus tiesiai iš enkoderio, bet atjungus JP6 ir į trečią kontaktą galima būtų paduoti signalą iš kitų šaltinių (pvz., valdiklio). D8-D11 išėjimai, suveikiantys atitinkamai AD8-AD11. Išėjimui suveikus gaunamas loginis 0, kitu atveju loginis 1. Išvadas VT – „Valid Transmission”, išėjimas, pažymintis, kad teisingai gauti duomenys. Pas mus jis mirktels LEDuką LED1, bet gali būti naudojamas ir imtuvo valdikliui. LED1 gali būti atjungiamas JP7 trumpikliu, prie to pačio trumpiklio patogu ir prisijungti oscilografą arba valdiklį. O toliau elektrinių parametrų lentelė:

Taigi, ir čia panaudota standartinė schema:

Ir rezistoriaus parinkimo lentelė:

O skaičiavimo formulė ta pati:

f_{(OSC dekoderio)} ≈50 × f_{(OSC enkoderio HT12E)}

Taigi, mūsų atveju R_(enkoderio) = 1 MΩ, R_(dekoderio) = 51 kΩ, U_mait =3,6VDC. Enkoderio lentelėje gauname panašiai 2,75 kHz dažnį. f_{(OSC dekoderio)} ≈50 × 2,75 kHz = 137,5 kHz. Žiūrim į dekoderio lentelę, toks dažnis prie 3,6 VDC…

Man gaunasi labiau 47 kΩ, bet datašyte rekomenduojama prie 1 MΩ naudoti 51 kΩ. Bet čia gal neatitikimas dėl grafiko skalės netikslumo ir apytikslių verčių, veikia ir su 47 kΩ. Štai turim ir abu rezistorius. Toliau indikacija – tam parinkti 0805 dvigubi LED emiteriukai, per balastinius rezistorius prijungti tiesioginiu ir priešingu poliarumu, išėjimui iš enkoderio indikuoti pasirenkant srovės priėmimą arba tiekimą (sink arba suorce) į LED. Poliatumas pasirenkamas trumpikliais JP9-JP12. Tai turbūt tiek tos teorijos. Schemą jau turim, belieka sutrasuoti plokštę.